Laisvė nuo atsakomybės Atsakomybės jausmas yra vienas iš pagrindinių dalykų žmogaus veikloje. Žmonės, kurie neturi išvystyto šito jausmo, praktiškai gali pradėti naikinti kitus žmones, kenkti jiems netgi nejausdami dėl šito jokio sąžinės graužimo. Jūs galite jiems pateikti įrodymus, bet jie vis vien pateiks savo paneigimo variantą, ir dažnai savo tokiu chamišku elgesiu jie pribloškia labai jautrius žmones, kad tie net žada praranda, nes netiki, kad toks dalykas yra aplamai įmanomas. Tokie žmonės paprastai nusikaltimo nelaiko nusikaltimu ir žiūri į tai, lyg nieko ir nebūtų įvykę. Štai kodėl reikalingos visuomenei moralinės normos, nes jos yra skydas, kurios gali apsaugoti daugelį žmonių nuo įvairių išsigimėlių, kurie faktiškai vaikšto užsidėję kaukes. Jeigu palyginti tai, kaip fantastinį variantą, tai Lietuva gali labai greitai pakilti ekonomiškai, jeigu šioje šalyje būtų pradėti taikyti etikos principai. Bet būtent šitoje srityje nieko ir nebus keičiama, todėl Lietuva ir toliau balansuos šalia bankroto bedugnės, kol kitos valstybės, pamačiusios šitos nemokšiškai valdomos valstybės silpnumą, nepradės žiūrėti į Lietuvą, kaip į grobį. Dabar Lietuva yra tik multimilijardinių kompanijų interesų sfera. Silpnų valstybių niekas nemėgsta ir jos tampa kitų valstybių interesų sfera. Jeigu Rusija nebūtų panašioje situacijoje, tai, be abejonės, ji išnaudotų tą padėtį savo tikslais, kai dauguma šios šalies gyventojų nepasitiki sava valdžia. Pagal šį scenarijų Rusija su Lietuva jau buvo sužaidusi šį žaidimą prieš II-ąjį pasaulinį karą. Istorija kartojasi, nes dabartiniai politikai nesugeba padaryti jokių išvadų dėl ankščiau darytų klaidų ir vėl lipa ant to pačio grėblio. Netgi balsavimai rodo, kad juose kai kur nedalyvauja beveik pusė gyventojų. Ir dabar Lietuva neturi nei vienos politinės partijos, kuri turėtų konkrečius problemų sprendimo variantus ir pasiūlytų išeitį iš susidariusios situacijos. Iš visų valdžių, tik Prezidentūra bando dėti pastangas, kad kažkas pasikeistų. Kitos gi valdžios struktūros tęsia savo žalingą veiklą Lietuvai, ir nesiruošia nieko keisti. Kodėl jie nieko negali pakeisti? Todėl, kad šitų struktūrų vadovų galvelėse plūduriuoja idėja fiks, kad laisvė nuo atsakomybės, tai ir yra demokratija. Dauguma žmonių yra socialūs ir jie neturi blogų ketinimų, todėl jie labai sunkiai įsivaizduoja, kad gali būti kitokio tipo žmogus, kurio mintys yra nukreiptos visiškai priešinga linkme. Ir atvirkščiai, šitie blogiui tarnaujantys ir jį dauginantys žmonės, net neįsivaizduoja, kad žmogus gali būti geras, trokštų padėti savo artimui, neturėtų tikslų jo apgauti ar jį išnaudoti kaip priemonę savanaudiškais tikslais. Faktiškai šitų blogio tarnų yra mažuma, bet jų padaryti nuostoliai kartais atveda prie visiškos katastrofos net atskiras valstybes. Kas įdomu, kad jie tai daro, neva, „mūsų visų labui“. Jie jūsų neklausia, ar jums to „jų labo“ reikia. Jie paprasčiausiai apgaulės būdu tai padaro, ir jeigu reikalas sužlunga, tai jie pakiša tą atsakomybės naštą kitam. Daugiausia nukenčia tie naivūs žmonės, kurie tampa jų aukomis. Jeigu valstybinėje sistemoje egzistuoja landos tokiems žmonėms veikti, tai jie sužlugdo visą valstybę. Šiandien mes turime tokią situaciją Lietuvoje ir būtų gerai, jeigu joje būtų atliekami kokie nors tyrimai, kurie išaiškintų metodus, kaip veikia šitie piktavaliai žmonės prieš valstybės interesus, prisidengdami tuo, kad tai, neva, daroma valstybės interesų naudai. Naudą jūs visada galite pamatuoti. Tam pakankamai yra kriterijų ir ne vien tik pinigine išraiška. Faktiškai valstybė turėtų apsaugoti tuos gerulius nuo šitų piktavalių, bet tai praktiškai padaryti neįmanoma, nes valstybinės institucijos neturi efektyvių metodų, kaip juos aptikti. O kenkėjai, neturėdami atsakomybės jausmo, ir moralinių principų, gali pavirsti bet kuo, panašiai, kaip tai daro chameleonai, ir pakeisti savo kaukių spalvą ir išraišką pagal jiems naudingą situaciją. Ar yra kokia išeitis? Išeitis yra: gėris turi būti geriau ginkluotas už blogį ir tai galima padaryti per žinojimą. Tik tokiu atveju gėris gali nugalėti blogį. Mūsų valstybėje yra akcentuojama daugiau į tikėjimą, kaip į vertybę, nei į žinojimą, todėl šios tendencijos rezultatus mes patys matome: skurdas, žmonių bėgimas iš šalies, korupcija, vagystės ir jokios politinės atsakomybės už šias sukeltas pasekmes. Ir nors tikėjimuose pagrindinė vertė yra moralinėse nuostatose, bet būtent apie šitą dalyką pamiršta dauguma krikščioniškas vertybes propaguojančių politikų. To pavyzdys gali būti krikščionių keliama psichozė dėl Scientologijos, organizuota per VSD kanalus, Teisingumo ministeriją, Švietimo ministeriją, Sveikatos ministeriją ir kitas valstybines organizacijas. Aš dar suprasčiau, jeigu tą triukšmą keltų psichiatrai. Nes Scientologijos Žinyčios vadovai yra pasakę griežtą ir nekintamą savo poziciją psichiatrijos atžvilgiu: šita profesija, kaip žmogaus proto žalojimo ir pačio žmogaus naikinimo įrankis, turi būti nušluota nuo Žemės paviršiaus. Jų daromi nusikaltimai tiesiog šiurpina visą pasaulį. Mano nuomone, psichiatrija daugiau nei 5 metus vargu ar ištemps, nors už jos nugaros stovi galingos multimilijardinės farmacininkų kompanijos, prekeiviai narkotikais, užsimaskavę pedofilų tinklai ir bankininkų interesai. Faktiškai situaciją galima būtų pagerinti per švietimą, bet švietimas, kaip ir finansai, sveikatos sistemos, bei informacijos srautai yra kontroliuojami globaliniu mastu. Bet vis vien kažką galima būtų padaryti, jeigu mes turėtume savarankiškai sugebančių mąstyti politikų, bet, deja, Lietuvoje toks „produktas“ negaminamas. Kodėl? Todėl, kad žmogaus, turinčio savo nuomonę ir aiškų supratimą apie jį supantį pasaulį, jūs nepavergsite. Štai kodėl visa švietimo sistema Lietuvoje yra orientuota į mokymą pagal autoritetus, bet ne į savarankiško mąstymo vystymą. Jeigu jūs skaitėte straipsnį „Nebijokite blogiui duoti atkirtį“ ir pažiūrėjote ten nurodytus 2 video filmus, tai galėjote suprasti, kad egzistuoja žmonės, kurie nėra savarankiški, ir sutinka geriau būti pasekme, nei priežastimi. Filme ant stalo prieš vaikus eksperimentatorius padeda dvi skirtingos spalvos piramides – juodą ir baltą. Ir štai dalis vaikų į klausimą, - „kokios spalvos piramidės?“ - atsako, kad jos yra „abi baltos“. Į klausimą, - „kodėl tu pasakei, kad abi baltos, nors matei, kad jos yra skirtingos“- vaikas atsako, kad jis pasakė taip todėl, kad kiti taip sakė. Štai šita grupė žmonių, nesugebanti mąstyti savarankiškai, ir tampa labai patogiu blogio tarnų įrankiu, kurie gali pradėti niekinti ar net žudyti kitus žmones nė už ką, nes taip jiems kažkas tai pasakė, kažkas tai įsakė, o jie, neva, yra tik viso šito pasekmė. Juk ne jiems priklauso iniciatyva, nes jie yra tik „nekalti“, kaip jiems atrodo, vykdytojai, tiksliau pasakius, marionetės. Padarę šitas piktadarystes arba jose dalyvavę, jie po to visaip gailisi, verkia ar net žudosi patys. Jeigu nebūtų šitų žmonių, šitų savarankiškai nesugebančių mąstyti žmonių, tai jokie karai būtų neįmanomi. Ar žinote, kuo baigėsi to lakūno karjera, kuris numetė bombas ant Hirosimos miesto Japonijoje? Jis baigė savo gyvenimą, būdamas psichiniu ligoniu psichiatrinėje ligoninėje. VERTINIMAS Žmogui yra būtina kažką tai įvertinti. Tas, kuris sugeba teisingai vertinti, turi pranašumą prieš tuos, kurie nėra šito dalyko įvaldę. Tarpvalstybiniuose santykiuose tai turi lemiamą reikšmę tos valstybės ateičiai. Valstybėje, kurioje gyvenama kaip Kreivų veidrodžių karalystėje, pirmiausiai yra blogos žmogaus veiklos vertinimo sistemos. Pateiksiu keletą epizodų apie santykių sistemas, kurios gyvuoja Kreivų veidrodžių karalystėje (Sovietinių laikų rašytojo Vitalijaus Gubarevo pasaka) ir kurias jūs galite atrasti dabartinėje, nuo nieko „Nepriklausomoje Lietuvoje“. Jeigu prisimenate, tai Karaliumi ten buvo Papūga (atvirkščiai būtų Agūpap) 77-asis. Nors jis ir karalius, tačiau šalį valdė turtingiausios ir įtakingiausios šeimos. Šios karalystės pagrindinė politika – kreivų veidrodžių gamyba. Į melą, sukčiavimą, apgaules linkę žmonės buvo labai patenkinti šitokia politika, nes jie linkę tikėti tuo, ką rodo kreivi veidrodžiai, bet netiki tuo, ką mato savo akimis. Kiti piliečiai, tai nuskurdinta šioje Karalystėje darbininkų ir tarnautojų dalis, yra nepatenkinti tokia politika ir nori pakeisti šalyje egzistuojančią valdžią. Vienas jaunas veidrodžių gamintojas, vardu Draugas (atvirkščiai būtų Saguard), atsisako gaminti kreivus veidrodžius ir už tai yra nubaudžiamas mirties bausme. Kol bus įvykdyta mirties bausmė, jis laikinai uždaromas Mirties Bokšte. O dabar grįžkime į mūsų Lietuvą ir pažiūrėkime ar nėra čia panašių analogijų, kaip rašoma toje pasakoje vaikams? Manau, kad jums teko girdėti tokius išsireiškimus :„visi taip daro...“, „visi taip galvoja...“ ir t.t. Būtent šitas frazes dažnai kartoja žmonės, kurie yra linkę į antivisuomeninius veiksmus arba į nusikaltimus. Tokie žmonės bando palaužti žmogų, sumenkinant jo darbus, sumenkinant jo asmenybę arba net sukelti jam kančias ir t.t. Taip dažnai elgiasi žurnalistai, politikai arba VSD dirbantys, ir aukščiausius postus užimantys, žmonės, kaip tai buvo su Petru Plumpa ir Mečiu Laurinkum. Šitas reiškinys yra gana paplitęs Lietuvoje, ir net jeigu jūs paimsite mūsų verslo sritis, ir manau, jums gerai žinomas statybines organizacijas, kurios stato didelius objektus ar sportines arenas, tai joms dažnai vadovauja kriminalai. Būtent jie nustato sumą „otkatams“ ir jeigu tu nesutiksi su tuo, kaip tai daro „visi“, tai jokio sandorio su tavimi nebus. Tu nebūsi priimtas į šią kolektyvinio nusikaltėlių grandinę ir negausi savo dalies, „įsisavinant“ pagal kriminalų gudriai sugalvotą schemą, gaunamas pinigų sumas, kurios dažnai nekontroliuojamai plaukia iš mokesčių mokėtojų kišenės. Maža to, su tokiu „atsiskyrėliu“ ir „nesusipratėliu“, bandoma net susidoroti arba užblokuoti jam visus kelius, kad toks, anot jų „išsišokėlis“ patirtų krachą, nes jis kelia pavojų, anot šitų anti visuomeninių tipų, jų „teisingai“ ir gudriai veiklai. Šitie „verslininkai“ nelaiko nusikaltimą nusikaltimu. Gali būti, kad Lietuvoje tokių kriminalinio mąstymo žmogelių yra virš 100.000 Kuo tai ne Kreivų Veidrodžių Karalystė? Tad įsivaizduokite kiek reikia kalėjimų, kiek policininkų ir kiek lėšų, kad juos išaiškinti, sugaudyti ir vėliau išlaikyti kalėjimuose tokią armiją žmonių, kurie yra linkę į kriminalinį mąstymą. Tad ar negeriau, ir ar nepigiau būtų padaryti švietimo sistemą tokią, kuri būtų pajėgi sumažinti šitą skaičių iki 400 su kuriais visuomenė tikrai būtų pajėgi susitvarkyti? Aišku geriau, bet ar yra nors vienas politikas, kuris norėtų tai padaryti? Aš apie tokį negirdėjau. Tokių politikų aišku yra , bet jų nėra Lietuvoje. Vieną kartą bandžiau kalbėti apie tai su viena politike ir perdaviau jai išverstą į lietuvių kalbą L.Ron Hubbard sukurtą „Criminon“ (Nusikaltimams -ne!) programą. Ši programa, pavyzdžiui, Izraelyje yra jau įgyvendinta šiuo metu net 18 kalėjimų, ir recidyvizmo skaičius šioje šalyje pradėjo mažėti. Tada Nijolė Oželytė buvo Seimo narė, ir ji pažadėjo susipažinti su šia programa, bet taip niekas ir nepajudėjo iš vietos. Maža to, ji šią programą kažkur tai nudėjo, o gal net į šiukšlių dėžę išmetė. Šita moteris mėgsta ginčytis ir daugiau nieko. Apie konstruktyvų mąstymą jokios kalbos būti negali. Tad jeigu paskaičiuoti jos tą, atrodytų mažą, bet kenkėjišką darbą, kurį ji padarė, tai jis išaugs iki milijoninių nuostolių. Ir šitas žmogus gavo valstybės rentą, nes be jos negalėjo išgyventi. Ji nuvertino šią programą ir nuvertino jos reikšmę Lietuvos valstybei. Žmogus negali nevertinti. Prieš darydamas kažką jis būtinai įvertina esamas aplinkybes. Teisingai įvertintos aplinkybės duoda didesnę galimybę susitvarkyti su iškilusia problema arba sukelti norimas pasekmes, kurios duotų naudą visai visuomenei. Iškreiptas žinių pateikimas, kuris yra Lietuvos Švietimo sistemoje, supriešina žmones ir daro juos nepakančiais kitokio mąstymo žmonėms. Neretai šioje sistemoje painiojamas amoralumas su kitokiu mąstymu. Amoralus žmogus ir yra amoralus žmogus, ir jam degraduojant, mąstymas jo keičiasi į blogąją pusę. Bet tai nereiškia, kad tokį žmogų galima būtų traktuoti, kaip kitokio mąstymo žmogų. VERTINIMO KOKYBĖ PRIKLAUSO NE NUO TIKĖJIMO IR NE NUO TO, Į KĄ ŽMOGUS TIKI, O NUO ŽINOJIMO. VAIKAS NUO PAT MAŽŲ DIENŲ YRA MOKOMAS TEISINGAI ELGTIS SU UGNIMI, TEISINGAI PAIMTI ŠAUKŠTELĮ VALGANT, IR TEISINGAI PARAŠYTI ŽODĮ „MAMA“. NE TIKĖJIMAS IŠMOKO VAIKĄ TEISINGAI PAIMTI Į RANKAS ŠAUKŠTELĮ, O ŽINOJIMAS, GAUTAS IŠ TĖVŲ, KAIP REIKIA TAI TEISINGAI PADARYTI. Bet suaugę politikai, pasirodo, pamiršo šias paprastas pamokas ir apsimeta, kad nesupranta, kad be šių dalykų jie net nebūtų patekę į Seimą. Kaip rašė L.Ronas Habardas, atgaivinęs XX amžiuje Žinojimą kaip pagrindinę vertybę žmogui, - „Ne žmogaus svajonės atveda jį prie pralaimėjimo, o „know how“ (žinau kaip), kuris būtinas įgyvendinant šias svajones, trūkumas. Tam, kad žmogus galėtų svajoti ir matyti savo svajonių išsipildymą, jis turi sugebėti organizuoti ir apmokyti užsiimančius organizavimu žmones, kurie padarys tai, kad šios svajonės išsipildytų“ ( „Organizavimo pagrindai“). Kaip Lietuvoje buvo įvertintas L.Ronas Habardas? Per VSD ir „tautinę“ žiniasklaidą buvo organizuota tikra psichozė ir isterija dėl Scientologijos pavojaus. Nors faktiškai, atlikti tyrimai įvairiose šalyse parodė, kad Scientologiją ir scientologus daugiausia dergė ne tik amoralumą propaguojantys ir save virš įstatymų pastatę žmonės, bet ir tie, kurie yra susiję su nusikalstamomis veikomis arba bando nuslėpti savo nusikalstamą praeitį, arba buvę KGB-istai, arba vaikų pornografijos platintojai, arba, paprasčiausiai, tie asmenys, kurie turi problemų su dvasine sveikata. Matyt, nebe reikalo, žmonės, perskaitę visus tuos kliedesius apie Scientologiją pasijaučia labai blogai, kartais net fiziškai blogai. Nes jie nežino, kad psichinės ligos yra užkrečiamas dalykas, todėl perskaitę kokį nors žurnalisto straipsnį ir paranojinius jo kliedesius apie Scientologiją, staigiai pasijaučia blogai, ir skambina man su klausimu: „Jonai, ar tiesa, ką rašo Giedrius Grabauskas-Karoblis apie Scientologiją, nes mane po šio straipsnio „Scientologijos Imperijos paslaptys“ www.slaptai.lt (Gintaro Visocko šmeižikiškų pramanų portalas – mano pastaba) - vemti verčia?“. Kas yra L.Ronas Habardas, anot Giedriaus Grabausko – Karoblio? Ogi paprasčiausias narkomanas. Kodėl jis narkomanas? Todėl, kad jis ne krikščionis. Štai ir visa šito žurnalisto logika. Kaip matome, egzistuoja žmonės, kurie pastoviai nuvertina Žinojimą, kas gali atnešti naudą visai visuomenei, ir iškelia dešimtaeilius dalykus į pirmą vietą. Daugiausia nuo jų, šituo atžvilgiu, nukenčia genijai, talentai arba tie žmonės, kurie pasiūlo įgyvendinti kažką genialaus. Visa žmonijos istorija tiesiog mirgėte mirga įvykiais, kaip buvo susidorota su tuo ar anuo genijumi. Jų naujos idėjos, jų atradimai tiesiog kelia siaubą tai daliai žmonių, kuri suinteresuota, kad visi žmonės-vergai „mąstytų taip, kaip jie nori“. Štai Giordano Bruno (1548-1600) tapo minties laisvės simboliu, sudegintu ant laužo už idėjas. Po kankinimų Bruno buvo dar gyvas, ir po to sudegintas ant laužo geležimi užkišta burna. Praėjus 400-ams metų, Romos popiežius pripažino, kad tai buvo klaida. Giordano Bruno veikalai nuo XVII a. pradžios iki 1965 m. buvo katalikų bažnyčios įtraukti į draudžiamų knygų sąrašą Index librorum. Vienuolis Bruno manė, kad už Saulės sistemos egzistuoja ir kiti panašūs pasauliai. Jis uždavė klausimą , kad jei yra daugybė pasaulių, tai gal kiekviename iš jų buvo po Adomą ir Ievą? Todėl ne vienas žymus XVII a. mokslininkas ir teologas ginčijosi dėl Bruno iškelto klausimo: ar tikrai beribiame planetų skaičiuje nesuskaičiuojama daugybė Ievų paduoda obuolį beribiam Adomų skaičiui? ( paimta iš „Wikiknygos“). Italas Giordano Bruno bandė sujungti religiją su mokslu. Tai už ką jį nužudė? Jis buvo nusikaltėlis? Ne. Jis buvo genijus. Jūs galite paklausti mūsų premjero A.Kubiliaus apie valstybės turtą ir jis išvardins eilę dalykų, bet šitame išvardintame sąraše nebus genijaus, kaip dalies to, kas sudaro valstybės turtą. Gali būti, kad jam tai net sukels juoką. Ir kodėl nepasijuokti, nes kiek šimtmečių Lietuva nebeturi pasaulinio masto genijų. Pažiūrėkite į mūsų šiandieninę dramaturgiją, kompozitorius ar net į paminklą Išmintingajam mūsų Karaliui Gediminui Vilniuje, kurio atmintį net iki pat šiandien saugo „Gediminaičių“ draugija Maskvoje. Kada aš pasikviečiu kokį nors svečią iš užsienio ir jis manęs prašo pakomentuoti šį paminklą, tai jaučiu neapsakomai didelį gėdos jausmą, nes žmogus nesupranta, pats būdamas menininku, ką vaizduoja šitas pasilenkęs su kardu žmogus šalia savo žirgo, kuris labiau panašaus į kumečio arklį. Geriausiai, man atrodo, kad mūsų politikų mąstymo lygį ir jų veiklą atspindi „Beprasmybės vamzdis“, nors skulptūros autorius Vladas Urbanavičius pavadino tai "Krantinės arka". Ne viena valstybės sostinė yra papuošta „Triumfo arka“, kad pagerbti savo tautos didvyrius, na o mūsų dienų politinius „didvyrius“, laisvus nuo atsakomybės, galima būtų įamžinti, įmontuojant jų portretus, „Beprasmybės vamzdyje“. Belieka tik atsiklausti pačio vamzdžio autoriaus. Arba štai dar vienas „kompetetingumu“ spindintis reiškinys socialdemokratų partijoje. Roma Žakaitienė, buvusi Kultūros ministrė, Švietimo ir mokslo ministrė, apdovanota 2004 m. ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi, siūlo įteisinti rentą merams (?!). Ir kaip motyvuoja šį pasiūlymą Roma Žakaitienė? Ogi, pasirodo, „vargšai“ merai nebeturi darbo, nebeturi pragyvenimo šaltinio ir t.t. Tai, atleiskite, ką jie darė būdami mero kėdėje, kad nekūrė darbo vietų? Jis turi būti pavyzdžiu, ir parodyti, kad jis dirbdamas ne mero kėdėje sugeba sukurti ne tik sau darbo vietą, bet ir kitiems darbo vietas. Jeigu jis šito nesugeba padaryti, tai kaip jis papuolė į mero vietą? Tada jis buvo kažkieno tai statytinis. Ir jeigu jį kažkas pastatė, tai tegul ir rūpinasi jo įdarbinimo reikalais. Šitoks pasiūlymas diskredituoja pačią socialdemokratų partiją, nes matosi, kad ši partija rūpinasi ne tuo, kaip efektyviai spręsti socialines problemas, bet tuo, kad „vargšai“ nomenklatūrininkai gautų pinigus ne už darbą, o už nedarbą, t.y. už „vargšų“ merų dykaduoniavimą. Būtų teisinga iškelti Seime klausimą dėl tų politinių veikėjų, kurie padarė valstybei konkrečią žalą. Ar turi vyriausybė bent kokius duomenis, kiek buvo padaryta žalos valstybei dėl valstybinių tarnautojų kaltės ir kiek buvo kompensuota iš tos padarytos žalos sumos? Jeigu mes turėtume šiuos duomenis, tai būtų aišku, kad valstybę valdo kriminalinio mąstymo žmonės. O jie visada bus prieš bet kokias moralines normas, nes tai apribos jų veiklos galimybes, ir nuplėš nuo jų kaukes. Įvertinus tokį Seimo nario ar ministro elgesį, kai jis padaro valstybei žalą, reikia siekti, kad būtų pilnai kompensuota visa padaryta žala. Be to, turi būti įvestos tokios įstatymų normos, kurios įpareigotų atimti iš tokio žmogaus visas jo gautas regalijas. Faktiškai toks politikas turėtų būti diskvalifikuotas ir pašalintas iš politikų ir valstybinių darbuotojų dėl žalos padarymo valstybei. Pavyzdžiui, Roma Žakaitienė, sugriovė Lietuvos kinostudiją, ir dabar siūlo priimti sprendimą, kuris padarys dar didesnę žalą visai valstybei. Kokia nauda valstybei ir visuomenei, kad buvęs meras nedirbs, o gaus už tai pinigus? Ar tai ne absurdas? Ar gali etiškas žmogus pateikti tokį pasiūlymą? Manau, kad ne. Žiniasklaida ar purvasklaida? Manau, kad ne vienam iš jūsų teko skaityti ar susidurti su tokiu faktu, kai iš žurnalisto pareikalauji būti doru piliečiu ir gerbti Žmogaus teises, tai jie pradeda klykti, kad juos norima užsmaugti nauja cenzūra ir t.t. Tokiais klyksmais jie bando išsikovoti laisvę nuo atsakomybės. Ir jeigu kas nors bando pareikalauti iš jų atsakomybės, tai žurnalistai-šmeižikai vienijasi į gaują ir pradeda per visas įmanomas informavimo priemones ginti savo „nelaimės brolį“ nuo bausmės. Manau, kad su pačiu žodžiu „žiniasklaida“ yra kažkokia nesąmonė. Mėgėjai viską lietuvinti čia visiškai nusilietuvino. Pasaulyje egzistuoja informacija ir dezinformacija. Ir čia viskas aišku, o žodis „žiniasklaida“ daugiau įvedė painiavos nei aiškumo. Į „Žinios“ sąvoką įeina: pranešimas apie įvykius, apie reikalus, naujiena, informacija (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas). Bet šiandien labai sunku atrasti laikraštį, kuris skleistų tik žinias ir neskleistų gandų, ar dezinformacijos. Štai pavyzdžiui, "labai išsilavinęs“ žurnalistas Gintaras Visockas, turintis Vilniaus Universiteto diplomą, nesugeba atskirti gandonešių skleidžiamų gandų nuo realiai egzistuojančių įvykių. Ar jūs patikėsite, kad Vilniaus Universitete per 5 metus nesugeba išmokyti žmogaus, kuris sugebėtų atskirti melą nuo tiesos? Į tai sunku patikėti, bet, deja, tai tiesa. Universitetas išleidžia tokio lygio specialistus, kurie mažai kuo skiriasi nuo kriminalinių nusikaltėlių. Gintaras Visockas nėra vienintelis šio Universiteto produktas. Mat dezinformuoti, netgi savo portalo skaitytojus, jis laiko norma. Tikrai "kietas" verslininkas, nes pjauna tą šaką ant kurios pats sėdi. Kodėl Lietuvos žiniasklaida transformavosi į liaudies pramintą purvasklaidą? Etikos normų ignoravimas atvedė žurnalistus prie to, kad visuomenė pastatė prieš juos ne kreivą veidrodį, kuris jiems kažkodėl tai malonus, o tą tikrą veidrodį, kuris atspindi šios profesijos žmonių degradavimo lygį. Etika yra dvasinės sveikatos požymis, o žurnalistai yra vieni iš tų, kaip ir politikai, kurie ignoruodami etiką, bando sukurti Kreivų Veidrodžių Karalystę Lietuvoje pagal savo sugedimo laipsnį, tiksliau, jau sukūrė. Paimkime kitą pavyzdį. Štai Evelina Sašenko, nugalėjusi Lietuvoje, išvažiavo į Eurovizijos konkursą Vokietijoje, į Diuseldorfo miestą. Ir daugelis mūsų tautiečių, savaime aišku, jaudinosi ir pergyveno, kaip jai ten pasiseks. Ir kokios „geros žinios“ pasiekia Lietuvą iš Diuseldorfo? Štai žurnalistė Audrė Domeikaitė (www.15min.lt) praneša: „Evelinos Sašenko palaikyti – tik pavieniai gerbėjai“, „E.Sašenko parodė „eurovizinę“ suknelę – ar ji padės sulaukti simpatijų?“,„Užsienio žurnalistai Evelinai Sašenko prognozuoja paskutinę vietą“ ir t.t. Po to, kai Evelina pateko į finalą, tai žurnalistės tonas jau šiek tiek pakito. Ir nors nesu dabartinių mūsų dainininkų didelis gerbėjas, bet man buvo tikrai nesuprantama, kaip galima taip nuvertinti dainininkę, kuri Lietuvoje tapo nugalėtoja? Tarp kitko, Evelinos vokaliniai duomenys tikrai įspūdingi, tai kodėl reikia taip menkinti šitą, gana atviros širdies žmogų, kuri pasitikėjo žurnaliste, o žurnalistė suprato jos žodžius pagal savo sugedimo laipsnį? Iš viso, kaip galima šitaip elgtis su talentu? Kaip galima save statyti aukščiau už tą žmogų, kuris garsina Lietuvą beveik ant viso pasaulio? Juk mes, palaikydami ją, esame taip pat dalelė jos sėkmės. Ir ta sėkmė reikalinga ne tik Evelinai Sašenko, bet ir Lietuvai. Juk ji atstovauja ne save šitame konkurse, o Lietuvą. Kodėl reikia daryti atvirkščiai ir bandyti dar labiau pabloginti situaciją, nei ji yra? Ar jūs galėtumėte taip pasielgti? Manau, kad ne. O žurnalistė gali, nes jai viskas leidžiama. Mums reikia stabdyti tuos į barbariškų santykių demonstravimą linkusius žmones, nes jie yra apkvaitę nuo „laisvės be atsakomybės“. Kad jums nesusidarytų įspūdis, kad tuščiai kalbu, tai pabaigoje rekomenduoju pažiūrėti šį video filmą, nes sekančiame straipsnyje bus kalba apie L.Ron Hubbard administravimo technologiją, kurią naudoja virš 260 000 įmonių visame pasaulyje. Etiškas verslas įmanomas, ir šis verslas pats pašalina kriminalus ir nurodo jiems tikrąją jų buveinės vietą. Šitame versle jokių „otkatų“ neegzistuoja.
